/Maroko kasbahai – iki šių dienų išgyvenę bibliniai šedevrai

Maroko kasbahai – iki šių dienų išgyvenę bibliniai šedevrai

Maroko karalystė – paslaptinga šalis, daugelį viliojanti būtent savo mistika, legendomis ir iš pasakų girdėtomis istorijomis. Vieniem Marokas asocijuojasi su apelsinais iš vaikystės (apelsinus dažniausiai pamatome jau važiuojant iš oro uosto iki miesto centro ir seilė jau varva), skraidančiais kilimais ir sultonų rūmais iš pasakų apie arabiškas naktis. Marokas yra nuostabi šalis mėgstantiems autentiką, egzotiką, istoriją ir tyrą gamtą. Iki pat šių dienų Marokas lyg užsikonservavęs, išlikę tradicijos, konservatyvus gyvenimo būdas, o ir marokietiška provincija yra tokia unikali, kad nežinant ir nepatikėtum, kad esi XXI amžiuje. Civilizacija čia pat, bet jautiesi, lyg ji būtų apleidusi kai kurias vietas Maroke.

Keliaujame į Pietryčių Maroką, berberų ir didingų tvirtovių, vadinamų kasbahais kraštą. Tipiškas senamiestis Maroko miestuose vadinamas medina, ir taip jau yra tikras viduramžių palikimas su tūkstančių gatvelių labirintais, tuo tarpu kasbahai nukelia dar toliau, į tikrus biblinius laikus, kad vaikštant po juos net šiurpuliukai kūnu bėgioja.

Kasbahas – iš arabų kalbos (al – kasba) reiškia musulmonų miestą, tvirtovę arba citadelę. Viduramžiais, jeigu miestelis ar gyvenvietė turėdavo kasbahą, dažniausiai keliolikos pastatų kvartalą su aukštai iškilusiais bokštais, pastatytais šalia uolų ar kalnų šlaite, jis būdavo laikomas pasiturinčiu. Kasbahais garsėja dauguma musulmoniškų šalių Afrikoje ir Artimuosiuose rytuose – Saudo Arabija, Jemenas, Alžyras, bet patys įspūdingiausi ir geriausiai išsilaikę kasbahai yra Maroke. Vieni iš jų prižiūrimi – paversti turistine atrakcija, kaip Ait Benhadou kasbahas, vienas iš kelionės į Maroką pagrindinių stimulų, kuriame iki šiol gyvena 9 šeimos, bet dauguma vaikštinėjančių – keliautojai iš viso pasaulio. Šiame kasbahe yra filmuojami išskirtiniai filmai, kur reikia biblinių natūralių scenų. Ta Ait Benhadou unikali senovinė vieta, dideli akmenų luitai, siauros gatvelės, dykvietės ir kalnų panoramos buvo puikios dekoracijos tokiems filmams kaip „Gladiatorius“, „Mumija“ ir „Jėzus iš Nazareto“. O vietiniai iki šiol vaikščioja vilkėdami drabužius, kaip jų protėviai prie šimtmečius. Masinėms scenoms aktorių ieškoti taip pat nereikėjo važiuoti labai toli. Visi įdomiausi personažai – vietiniai berberai. Kiti kasbahai – griūvantys aukšti mūrai, kuriuos tik dabar pradėjo atstatinėti, supratę, kad tai gali būti milžiniškas pajamų iš turistų šaltinis, kuriuos ta žila senovė taip traukia. Čia geriausias pavyzdys būtų Agdz kasbahas. Tai masyvus keliolikos gatvių voratinklis, kuriame stūkso galingos aukštos sienos. Agdzo kasbahas aukštas, prilygtų penkių – šešių aukštų namui. Kasbahe daug akligatvių, tamsių užkaborių, į viršų veda statūs laiptais ankštomis laiptinėmis, ir nė vieno žmogaus. Nuo stogų atsiveria nuostabios panoramos į Draa oazę, kur auginamos datulės, figos ir nemažai kitų vaisių bei daržovių, kur vaikštinėja valstiečiai su kauptukais ir bėgioja į perdžiūvusius vilkus panašūs šakalai.

Agdz kasbahe yra įkurtas unikalus viešbutis – riadas, kuris vadinasi Chez Yacoub (Pas Jakobą). Tai draugiško berbero valdomi svečių namai, kur pasijusite lyg nukeliavę į tikrą tūkstančio ir vienos nakties pasaką. Visas aptarnaujantis personalas – lyg iš pasakų išplaukę personažai – padavėjai, muzikantai, virėjai, visi po darbo čiumpa instrumentus, šoka, dainuoja ir linksmina atvykėlius. Dauguma jų – juodaodžiai, būtent Agdze yra tam tikra linija, kur dauguma marokiečių yra tamsesnio gymio. Pati vieta – Draa reiškia žodį juodas, taigi Draa slėnis – juodųjų žmonių slėnis, dauguma jų buvo atgabenti čia kaip vergai iš Senegalo ir Malio. Planuojant keliones į Pietryčių Maroką, jums visada reikės sustoti arba pravažiuoti Agdz kasbahą. Jūsų geriausias pasirinkimas būtų likti čia nakvoti ir pajusti tikrąją kasbaho dvasią.

Jeigu Agdz kasbahas unikaliausias – tuščias kasbahas, tai ieškant įdomiausio apgyvendinto kasbaho reiktų nukeliauti iki pat Sacharos, kurios pakraštyje, šalikelėje į Mhamido miestelį plyti nedidelė gyvenvietė pavadinimu Ouled Driss. Pasiruoškite būti nustebintais. Pateksite į tokią senovę, kad vaikštinėdami tamsiomis gatvėmis (anksčiau gatvės buvo dengiamos stogais, kad nepliekstų saulė)negalėsite patikėti, kad gyvename XXI amžiuje. Siauros gatvelės, bet čia prasilenkia iš abiejų pusių atskuodžiantys asiliukai su daug mantos ant kuprų ir jojančiais ant jų rūsčiais seniais su tiurbanais ant galvų. Vienur prasiveria durys, sklinda malonus kvapas, šeimos mama kepa spurgas dideliame puode, sklidiname argano aliejaus. Iš kitur sklinda aitresnis aromatas. Turbūt ruošiamas kuskusas, nes šiandien – penktadienis, šeimos diena, kai visi valgo kuskusą. Sunku patikėti, kad žmonės nori taip gyventi. Nors aplinka tvarkinga, švari ir nėra nemaloni, tačiau aš ten jaučiuosi keistai, svetimai, bet viskas taip įdomu, kad nesinori išeiti. Taip ir tikiuosi už kampo pamatyti išlendantį kokį Aladiną, Jėzų Kristų ar Ibn Batutą. Jie visi prie šios aplinkos labai tiktų.

 

 

 Dainius Kinderis