/Kopūstėlių raketinė bazė

Kopūstėlių raketinė bazė

Ukmergės rajone, šalia Kopūstėlių kaimo, antžeminių vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazė Kopūstėliuose buvo pradėta statyti 1958 m. 1960 m. ji buvo pilnai sukomplektuota ir parengta. Tai buvo viena iš dviejų visiškai analogiškų raketinių bazių („pirmos ir antros salvės“, antroji – miške, apie 2 km nuo Veprių), apjungtų į bendrą struktūrą. Tokių ypatingai slaptų objektų Lietuvoje buvo apie dešimt.
Lojalesni Apleisti.lt skaitytojai gali atminti prieš trejetą metų buvusį straipsnį apie šią vietą (žiūrėti). Šiandien mes čia sugrįžtame žvelgdami kitu rakursu bei pateikdami daugiau informacijos.

Bazių angaruose buvo saugomos po 8 vidutinio nuotolio raketas 8K63 (po 4 raketas angare). Šios raketos buvo laikomos gana patikimomis ir taikliomis. Skrisdamos 3000 kilometrų atstumą, jos nuo taikinio galėjo nukrypti apie dešimtį metrų. Raketų skrydžio nuotolis – iki 3000 km. Raketos buvo nutaikytos į įvairius objektus Vakarų Europoje (taikiniai kito). Raketų branduolinės galvutės buvo iki 1,5 MT galingumo ir buvo saugojamos atskirai. Raketų paruošimas paleidimui trukdavo 3 val. 15 min. Šios raketos paleidimui buvo paruoštos vieną kartą – 1968 m. SSRS karinės invazijos į Čekoslovakiją metu.


Raketos buvo laikomos užmaskuotuose angaruose. Ant gelžbetonio konstrukcijų buvo užpiltas smėlis, po to užstumtas gruntas, jis apželdintas žole, krūmais, medžiais. Kopūstėliuose buvo du tokie angarai, šalia jų keturios stacionarios raketų paleidimo aikštelės. Šiuose raketų garažuose nuolat buvo palaikoma 18 laipsnių oro temperatūra, buvo griežtai nustatytas drėgmės santykis. Kareiviai turėjo šiuos parametrus nuolat tikrinti ir duomenis fiksuoti specialiame žurnale, kuris buvo saugomas net dešimtį metų. Branduolinis ginklas raketoms buvo laikomas atskiroje teritorijoje, esančioje tame pačiame Kopūstėlių miške, tačiau maždaug už poros kilometrų. Branduolinės galvutės buvo saugomos ant vežimėlių pastatytuose specialiuose konteineriuose. Juose, kaip ir raketų angaruose, turėjo būti palaikoma nustatyta temperatūra, drėgmė, čia nuolat buvo kontroliuojami du saugos laipsniai. Branduolinio ginklo priežiūra ir apsauga rūpinosi atskiras karinis dalinys. Raketos korpusas svėrė apie tris tonas, jos ilgis buvo apie 22 metrus. Maždaug toks pat ir kūgio formos branduolinės galvutės svoris, jos ilgis – apie 3 metrus. Į orą kylanti raketa būtų svėrusi apie keturiasdešimt tonų.

[ad name=“HTML“]

1972 m. šioms raketoms įvairiose rajono vietose (pvz. Šešuolių km.) buvo įrengtos atsarginės paleidimo aikštelės,  užmaskuotos įvairiais kolūkių gamybiniais pastatais. Tai susiję su prasidėjusiu nusiginklavimo procesu – planuota,  panaikinus žinomas raketines bazes, raketas išslapstyti po įvairius civilinės paskirties objektus. Po 1987 m. JAV ir SSRS sutarties,  dėl vidutinio ir trumpo nuotolio raketų pasirašymo, raketos iš Kopūstėlių karinės bazės buvo išgabentos. Kopūstėliai, nelikus branduolinio ginklo, toliau priklausė sovietų armijai. Čia iš Vilniuje esančio Šiaurės miestelio buvo perkeltas ką tik iš Afganistano grįžęs 107 divizijos motošaulių pulkas.


Visa Kopūstėlių raketinės bazės kovinės dalies teritorija (angarai, kuriuose buvo laikomos raketos, paleidimo aikštelės – aut.) buvo aptverta dvylikos eilių spygliuota tvora. Jos aukštis – kiek daugiau nei du metrai. Už tvoros buvo įrengta apsaugos sistema “Tantal” – nematomi davikliai reaguodavo į bet kokį judantį objektą ir siųsdavo signalą į sargybos būstinę. Visa teritorija buvo aptverta elektrifikuota apsaugos sistema – tai žmogaus akimi nepastebimas tinklas. Juo nuolat tekėjo 380 voltų elektros įtampa, o esant kovinei padėčiai ji buvo padidinama iki 1800 voltų.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1992 m., išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos,  bazė perduota Ukmergės rajono savivaldybei. Tuomet Kopūstėliuose buvusi raketinė bazė – apie 100 hektarų užimanti teritorija su daugiau kaip 100 įvairių pastatų ir kitas turtas – atiteko rajono savivaldybei. Perdavimo priėmimo akte kariškių turtas buvo įvertintas 100 milijonų talonų (1984 metų kainomis tai sudarė apie 4 milijonus rublių).

1993 metų gruodžio 18 dieną vykusiame aukcione objektą, kurio pradinė pardavimo kaina buvo 191 tūkstantis litų, už 205 tūkstančius litų įsigijo kaunietis verslininkas.


Išsikrausčius sovietų armijai, beveik metus Kopūstėliuose buvusius karinius objektus saugojo ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vyrai. Po to ši teritorija atiteko rajono savivaldybės žinion ir buvo privatizuota. Tuomet ir prasidėjo didysis griovimų, ardymų vajus. Kalbama, kad pirmiesiems tai buvęs tarsi aukso amžius. Dabar jau niekas nežino, kiek įvairiausio metalo buvo likę pastatuose, po žeme. “Metalistus” keitė tie, kuriems nesvarbu buvo, ką rasti, kad tik namo negrįžus tuščiomis. Turtas keliavo visomis kryptimis. Pasak vietinių žmonių, griovimas truko trumpiau, nei statybos.

2000 metų liepos 27 dieną Kopūstėliuose apsilankiusi komisija konstatavo, kad buvusi karinė bazė užima 80 hektarų plotą. Didesnė dalis iš septyniasdešimties R. Urbonui priklausančių pastatų visiškai sugriauti, mediniai sudeginti, nėra elektros, vandentiekio, išardyti įvažiavimai, privežta šiukšlių, buitinių atliekų. Komisija nusprendė likusius pastatus įkainoti 8400 litų ir parduoti ne varžytinių tvarka.

Tų pačių metų rugsėjo mėnesį norą pirkti minėtąjį turtą pareiškė ukmergiškis Kęstutis Sarapinavičius. Verslininkui sumokėjus 8400 Lt, buvusi raketinė bazė tapo jo nuosavybe.

Dėkojame puslapio draugams už informaciją ir nuotraukas!