/„Išdaužto lango“ teorija

„Išdaužto lango“ teorija

„Išdaužto lango“ teorija
Ši teorija atsirado maždaug prieš 30 metų, mokslininkų James Q. Wilson ir George L. Kelling socialiniame straipsnyje. Teorija gilinasi į reiškinius susijusius su nusikalstamumu, vandalizmu, miesto sociologija. Ši teorija dažnai pristatoma labai populiariai ir suprantamai vienu sakiniu: „Jei pastate kas nors išdauš langą ir niekas to išdaužto lango nepakeis, tai po kurio laiko tame pastate neliks nė vieno sveiko lango“.

Įsivaizduokite, kad stovi daugiabutis namas – gražus, tvarkingas. Iš jo paprašoma iškeldinti gyventojus, dėl to kad pastatas kritinės būklės. Gyventojai iš pastato iškeldinami. Namas lieka stovėti kaip ir stovėjęs. Jis būna puikios būklės iki kol kas nors kažkuriuo metu išdaužia vieną langą, išlaužia duris ar panašiai. Po to labai greitai bus išdaužyti, išlaužyti ir kiti. Po to kažkas apsigyvens pastate, o gal net ir jį padegs. Ant pastato sienos atsiras vienas graffiti piešinys, o neverta stebėtis, greitai ir dar keli šalia. Mes tai žinome, nes jau vien gatvėje esame matę daug apleistų pastatų, neturinčių nė vieno sveiko lango, virtusių landynėmis.

Iš esmės, pati teorija kalba apie „bandos jausmą“. Su tuo susiduriame kasdien. Tarkime, stovite prie perėjos, kai dega raudonas šviesoforo signalas, kartu su daugybe žmonių. Apsidairote, gatvė tuščia, nei vienos mašinos ir Jūs jau žengiate gatve. Staiga suprantate, kad ir kiti žmonės eina Jums iš paskos. Galima sakyti – bandos jausmas.Tai tik vienas iš pavyzdžių. O kiek panašių dalykų atsitinka kasdien.

Panašiai ir su šiukšlėmis gatvėse. Jei ant šaligatvio ima kauptis šiukšlių ir jų niekas nesurenka, laikui bėgant žmonės jų palieka vis daugiau, o kai kuriuos tai gali paskatinti net įsilaužti į šalia paliktus automobilius.

Jamesas Q. Wilsonas ir George’as L. Kellingas teigia, kad žmonės aplinkoje ieško įvairiausių signalų, kurie pasufleruotų, kaip jiems reikia elgtis. Švari, sutvarkyta aplinka tarsi sako, kad nusikalstama veikla čia nebus toleruojama, o betvarkė tarsi siunčia signalą, kad čia viskas galima, kad už negerus darbelius niekas nebaus.

Ką mums ši teorija praneša? Jei nori saugiai ir kokybiškai gyventi, saugok ir tvarkyk aplinką? Jei išdaužtų pastatų langai laiku būtų pakeisti, jų niekas taip aršiai nedaužytų? Jei laiptinė nuolat būtų tvarkoma, joje nebūtų taip intensyviai šiukšlinama? Taip ir dar daugiau: Jamesas Q. Wilsonas ir George’as L. Kellingas teigia, kad maži nusižengimai pritraukia didesnes nelaimes ir sunkesnius nusikaltimus. Taip išeina, kad ten, kur miestas švaresnis, ten mažiau nusikaltimų, o ten, kur miestas apleistas, nusikaltimų padaroma daugiau. Aplaidumas skatina destrukciją.

Bet kodėl gi tinklalapyje apie apleistas vietas mes rašome apie kažkokias teorijas? Viskas labai paprasta, mes nenorime, kad jau esančios apleistos vietos būtų dar labiau suniokotos, nenorime, kad dar patenkinamos būklės pastate gimtų šiukšlių ir vandalizmo apraiškų chaosas. Juk galbūt tai įtakos ne tik pačio pastato būklę, bet ir mūsų bendros aplinkos išvaizdą, o kartu ir visuomenės gerovę.

Ne veltui jau tarptautine keliautojų po apleistas vietas fraze yra tapę: „Take nothing, but pictures, leave nothing but footprints“.