Apleisti namai, piktžolėmis apaugusios gatvės, šmirinėjantys benamiai šunys ir spengianti tyla. Siaubo romanų meistras Stephenas Kingas čia tikrai galėtų pasisemti įkvėpimo. Vis dėlto tai – ne dirbtinė scena. Taip atrodo teritorija 20 kilometrų spinduliu aplink Fukušimos branduolinę jėgainę.

Po 2011 m. kovo 11-osios žemės drebėjimo ir cunamio įvykus keliems sprogimams atominėje elektrinėje, netoliese savo gyvenimus kūrę žmonės turėjo skubiai evakuotis dėl kilusio radiacijos pavojaus.

Praėjus metams po avarijos, čia vyksta masiniai teritorijos valymo darbai.

Į Fukušimos jėgainės apylinkėse buvusius savo namus japonai grįžti veikiausiai negalės niekada.

Prieš metus dar veikusio prekybos centro aikštelėje šiandien ūžauja tik vėjai.

Apleistame mieste atbunda augmenija

Sustingęs laikas Namijės miesto rotušės biure

Radiacija užkrėsta skalbykla

Apleistose vietovėse likęs turtas – nieko vertas

Gimnazijos sporto salė

Pradinė mokykla

Per žemės drebėjimą apgriuvę pastatai draudžiamojoje zonoje

Buvęs tvarkingas miestelio pakraštys dabar – šiukšlynas

Galima įsivaizduoti, kaip pirkėjai skubėjo bėgti iš stichijos užkluptos maisto prekių parduotuvės

Šeimininkų palikti šunys vis dar gyvena ten, kur anksčiau buvo jų namai

Svetimkūnis Namijės gatvėje – cunamio atneštas laivas

Apleistame tvarte – gyvulio palaikai

Artimiausiose jėgainės apylinkėse pradėtas masinis teritorijos valymas, tačiau specialistai sako, kad pasaulyje nėra pavyzdžių, galinčių patvirtinti tokio darbo efektyvumą. Jie sako, kad tokie valymo darbai gali užtrukti kelerius metus ar net dešimtmečius.

Fukušimos atominės elektrinės darbuotojai renka ir laidoja užkrėstą viršutinį žemės sluoksnį

Mokyklos stadione nukastas viršutinis žemės sluoksnis ruošiamas gabenti į laidojimo vietą

Šaltinis: www.lrytas.lt

Hellingly ligoninė, tai vėlyvojo Viktorijos laikotarpio šedevras Anglijoje. Suprojektuota GT Hine, duris pacientams ji atvėrė 1903 metais ir veikė dar devyniasdešimt metų. Ligoninė užsidarė dėl D. Britanijoje įvykusių sveikatos priežiūros pakeitimų 1994 metais. Po jų atsidarė tokia daugybė konkurencingų prieglaudų, jog ligoninė netrukus tapo neefektyvi ir užsidarė.

Nuo to laiko pastatas patyrė nemažai žalos nuo vandalų rankų. Dėl gaisrų buvo suniokota didelė Hellingly ligoninės dalis, daugiausia administracinės patalpos.

Visame pastate matomi vandalizmo požymiai. Išdaužyti langai, išspardytos durys, išlaužyta viskas, ką buvo įmanoma sulaužyt.

Kiek yra pasaulyje užfiksuotų likimo valiai paliktų pastatų suskaičiuoti jau nebeįmanoma. Nesvarbu ar tai apleista ligoninė, mokykla ar paprasčiausias negyvenamas namas. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją, kiekviename slypi kažkas nepaprasto, neišaiškinto. Visa ta nežinomybė paveikia žmogų, pažadina jo norą aplankyti pačią menkiausią vietovę, išanalizuoti, atrasti, tai ko iki šiol nesugebėjo padaryti kiti… Ne išimtis ir šis, jau gerą dešimtmetį likimo valiai paliktas viešbutis.

Pušų viešbutis pastatytas 1933m. slidinėjimo kurorte, Niujorke. Kadaise šis pastatas buvo lankomiausias visame Niujorke. Kasdien jis sulaukdavo vis didesnio poilsiautojų antplūdžio. Viešbutyje buvo įrengta 1200 kambarių, todėl kiekvienas lankytojas buvo užtikrintas dėl laikinos gyvenvietės įsigijimo. Nei vienam čia atklydusiam žmogui nekildavo klausimas, kodėl pastatas buvo pavadintas Pušų viešbučiu. Tankios aukštaūgės pušys supo visą pastato teritoriją, o ir pušų mediena buvo gausiai naudojama viešbučio statybai. Laikui bėgant viešbučio plėtojimas ėmė sparčiai augti, buvo įrengta vis daugiau pramogų: lauko ir vidaus baseinai, ledo čiuožykla, teatras bei golfo, beisbolo laukai. Visa tai pritraukė dar daugiau lankytojų. Deja neprižiūrėti, griūvantys pastatų stogai, užšalimo ir atitirpimo sezonais  kėlė sunkiai atitaisomą žalą.  Dėl šios priežasties 1998m. Pušų viešbutis uždarė savo duris.

Sveiki, mielieji Apleisti.lt skaitytojai. Atsiprašome jog pastaruoju metu esame tokie neoperatyvūs ir informaciją pateikiame labai vangiai… Tiesiog viskam yra savų priežasčių, bet atradus minutę kitą stengsimės taisytis! Šiandien vieno iš mūsų skaitytojo dėka turėsime galimybe daugiau sužinoti apie Šv. Jokūbo ligoninės senąjį korpusą, kuriame dar nesilankėme.

Štai mūsų puslapio gerbėjo pasakojimas:

„Gimdykla yra seniausias ligoninės korpusas, kuris buvo pastatytas 1779 metais. Tuo metu ligonius slaugė vienuolės (Šv. Vincento seserys).“

„Pirmuose dvejuose aukštuose buvo operacinės, gimdyklos ir pora palatų. Antrame aukšte, eina perėjimas į palatų skyrių ir daktarų kabinetus (poilsio kambarėliai, virtuvė, rūbinė). Pats perėjimas daktarų buvo pramintas – „troleibusu“. Ten gydytojai rūkė ir bendravo.
Mano mama dirbo ten vos ne iki pat ligoninės uždarymo dienos, ir ji sako, kad ten iš tiesų yra tunelis tarp ligoninės ir bažnyčios. Mes su drauge bandėm jį surasti, radom rūsį, bet laiptai žemyn buvo užkasti senais daiktais ir didžiule spinta. Nesu įsitikinęs, kad ten iš tiesų kelias link tunelio, tačiau bandysiu po žiemos išsiaiškint.
Pačioje Jokūbo ligoninėje lankiausi 4 kartus. Pirmą kartą užėjome visai netikėtai keturiese. Radome įėjimą į patį naujausią korpusą, kuris yra tiesiai žiūrint nuo vartų pusės. Neturėjome kuo pasišviesti, švietėmės telefonais, todėl išvaikščiojom tik pirmą aukštą. Kita dieną atėjome apsiginklavę fotoaparatais ir prožektoriais ir apėjome visą naująjį korpusą ir senąjį korpusą, kuris yra po dešine, žiūrint nuo vartų. Kad patekti į senąjį korpusą reikėjo eiti per rūsį. Tai iš tiesų baisoka vieta, kadangi ėjome keturiese (2 panelės ir 2 vaikinai) (visiems po 15, tik vienai merginai 17), aš ėjau priekyje tada tarp mūsų dvi draugės, ir gale draugas. Judėjom lėtai, ir staiga priekyje pamatėme sulaužytą invalido vežimėlį. Truputį išsigandome, bet pajudėjome toliau kol priėjome laiptus ir pakilome į viršų. Viršuje išties buvo įdomu. Senoviškas ligoninės interjeras, aukštos lubos su arkom iš tiesų sukėlė susidomėjimą. Senosios ligoninės palėpėje radome pilną, net neatidarytą dėžę amoniako. Nelietėme, nes jie galėjo būti nuodingi po šitiek metų.
Tą dieną, įėjimo į gimdyklą neradome, todėl nusprendėme tai atidėti kitai dienai.
Tačiau atėjus 3 kartą radome išlaužtas duris gimdykloje, ir įėjome į vidų. Siunčiu jums pora nuotraukų iš ten
Kitą dieną norėjome parodyti kitiems draugams ligoninę, tačiau netyčia nukritusi spinta sukėlė labai daug triukšmo, ir atėjo apsauginiai. Nieko mums nepadarė, tačiau liepė daugiau čia nesilankyt.“

XIXa. pabaigoje Lenkijos imigrantų skaičius Niujorke, Bafalo rajone sparčiai augo. Kaip nekeista atvykėliai iš Lenkijos buvo labai pamaldūs ir greitai užtvindė vietinę Šv. Adalberto bažnyčią. Vyskupas paskyrė leidimą formuoti naują lenkų parapiją ir 1893 metais buvo pradėta statyti naujoji parapijos bažnyčia, kuriai buvo suteiktas pavadinimas – „Kristaus atsimainymo“ bažnyčia.

Iš pradžių buvo pastatyta medinė bažnyčia, tačiau vos per kelerius metus vietoje jos išdygo mūrinė gotikos atgimimo stiliaus bažnyčia su 55 metrų varpine. 76 000 dolerių (tai laikais tai buvo begalo didelė suma) kainavę darbai buvo pabaigti 1897 metais.

1991 metais dėl sunykusio parapijiečių skaičiaus bažnyčia buvo uždaryta. Taip nustojo egzistuoti ir visa parapija.

1994 metais buvo gautas leidimas pastatą nugriauti, tačiau jis buvo perpirktas su tikslu jį renovuoti. Deja darbai taip ir neprasidėjo, o ši bažnyčia taip ir stovi nepaliesta nuo 1991-ųjų.

Architektūra, vitražai tiesiog stulbinantys, tačiau retas, kuris dar gali pasigrožėta jais…

Nežinia ar dar kada Bafalas išgirs šio varpo dūžius…

Pastatas iš tiesų turintis savo dvasią…

Nauru – vos 21 kv.km ploto sala-valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno. 1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis. John’ą Fearn’ą sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijumi, jog suprastum kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900. 1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

1899 metais toks A. Ellis’as atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų, o laikui bėgant iš to “gėrio“ susidarė naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krašptymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta. Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendrom Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės. Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis didžiuliai seno, „susicukravusio“ mėšlo = pinigų kalnai?

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė. Ir štai, 1966 metais jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo…
Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik didelės krūvos seno, gero š…. BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo, dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais. Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną „Lamborghini“ automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą, nelabai terūpėjo – įvaizdis kur kas svarbiau už sveiką protą. Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį žemės vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio „mėšlamaisčio“, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – „kiekviena diena buvo šventė“. Šventė, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų. Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą Boeing 727, ir penkis Boeing 737. Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo Boeing’us Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo futbolo.

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai. Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo – Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai). Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę. Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių Londono teatro katastrofų – klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų. Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų… Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau į elgetą…

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė, prasidėjo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sąskaitoj 25 tūkstančius dolerių čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – „popieriniai“ bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti į tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą. 2001 metais šaliai į pagalbą atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100 žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį šalies gyventojų.

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos. Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis. Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi kadaise pirmuosius atklydėlius iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui. Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį. Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius. Pvz., 2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspiesta Nauru…

Taigi, toks tas ilgas, tačiau labai labai pamokantis pasakojimas apie vieną mažą, menkai kam žinomą šalį. “Kol pinigai upeliais teka, tol švenčiam. Kai jų pritrūksim, tada ir galvosim kaip gyvent” – toks būtų šios istorijos moralas. Nieko neprimena? Išvadas pasidarykit patys…
Taip pat rekomenduoju peržiūrėti
Rekomenduoju peržvelgti ir devynių dalių filmą apie Nauru salą:

Neabejojame jog atsiras sakančių – „kas čia per apleista vieta“ ir t.t., tačiau tai nesvarbu. Ši vieta daugiau negu apleistas pastatas. Tai visa sala paversta it dykyne be kadaise kunkuliavusių gyvybės ženklų. Čia kažkada vyko gausūs darbai, kurių vietoje dabar yra tik apleisti uolienų griaučiai. Dėkojame www.auksinevarpa.lt už šią neeilinę salos istoriją.

Panašu jog Sovietų era paliko nemažai apleistų vietų. Įdomu tai jog net labai didelė jų dalis yra radioaktyvios. Mums yra tekę pasakoti ir apie radioaktyviąją Pripetę ir apie radioaktyvius atominius švyturius. Šiandien apžiūrėsime dėl radiacijos pamirštą kasyklą esančią Uralo regione, Rusijoje. 

Manau vos perskaičius antraštę daugeliui iškyla klausimas apie mano minėtąją radiaciją. Iš kur? Ir kaip? Pasistengsiu neišsiplėsdamas papasakoti.
Prisiminkime tris didžiausias atominių elektrinių katastrofas. Manau pirmiausia prisiminsite Černobylį, kuris visiems mums yra įstrigęs dar nuo gilios jaunystės. Antroji dar visai neseniai nutikusi Fukushimos atominės katastrofa. O trečioji? Daugeliui tikriausiai sunku būtų ją įvardinti, nes ji įvyko daugiau kaip pusę amžiaus, o ir dar ilgą laiką buvo slepiama sovietų valdžios. Kalbu aš apie Mayak atominės elektrinės katastrofą įvykusią 1957 rugsėjo 29. Būtent dėl šios nelaimės ir buvo apleista netoliese esanti kasykla, kurią šiandien išvysite fotografijose.
Taip pat tiesiog negaliu nepaminėti keleto faktų:
Po Mayak atominės elektrinės katastrofos buvo evakuota per 10 tūkst. žmonių iš jų namų ir daugiau kaip 470 tūkst. palikti radioaktyvioje zonoje. Tačiau nei vieniems nei kitiems nebuvo pranešta apie šį skaudų įvykį. Tik daugiau nei po 30 metų SSRS slėpimo apie ištikusią nelaimę užsienio mokslininkai išsiaiškino kas čia nutiko ir pateikė skaudžius faktus. Radioaktyviosiomis dalelėmis buvo užkrėsta 15 – 20 tūkst. kv. km.
Tik 1992, po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija oficialiai paskelbė, kad 1957 rugsėjo 29 išties įvyko Mayak atominės elektrinės katastrofa.

Vaizdai neatrodo kažkur matyti? – tai tikriausiai siaubo žaidimų ir filmų pasekmė.

Panašiai žiemojančių šikšnosparnių galima aptikti ir Lietuvos apleistose vietose. Paprastai tai būna apleisti kariniai objektai pasislėpę atokiau nuo civilizacijos ir sukūrę prieglobstį laukiniams gyvūnams.

Vien žiūrint nuotraukas jautiesi tarsi natūralaus gamtos meno parodoje.

Šviesa tunelio gale!

Sveiki, šiandien keliausime į apleistą kartono fabriką, esantį Mūrinėje Vokėje. Kartono fabrike apsilankėme su Apleisti.lt svetainės draugais Karoluku ir Dovile, iš karto dėkojame Jiems

Mūrinė Vokė – Vilniaus miesto dalis, esanti vakariniame pakraštyje, kairiajame Vokės krante, už 1 km į šiaurę nuo Trakų Vokės. Upė patvenkta ir sudarytas Mūrinės Vokės tvenkinys. Mūrinė Vokė anksčiau priklausė Trakų rajonui, o 1996 m. balandžio 24 d. tapo Vilniaus miesto dalimi.

Dėkui Bing Maps už nuotrauką iš paukščio skrydžio

Vieno XIX amžiaus veikėjų Grigo Kureco veikla Kapėnuose sudomino aplinkinių dvarų savininkus ir jie ėmėsi panašių įmonių statybos. Vokės dvaro savininkas grafas J.Tiškevičius Grigą Kurecą pasikvietė modernizuoti jo 1887 m. pastatytą ir jau moraliai pasenusį kartono fabriką. 1912 m. jis modernizavo Vokės kartono fabriką: pastatė galingą šešių metrų aukščio betoninę užtvanką, mūrinius pastatus, pagamino naujus įrengimus. Gyvenvietė ir įmonė pradėtos vadinti Mūrine Voke.

Užbaigus rekonstrukciją, G.Kurecas tapo Mūrinės Vokės valdytoju, o vėliau ir nuomininku. Vadovaudamas fabrikui jis nenustojo ieškoti tinkamų pramonei teritorijų, kuriose būtų galima panaudoti vandens jėgą. Nuosekliai ištyręs teritoriją tarp Vokės, Merkio ir Neries, numatė didingą planą, kaip panaudoti natūralų Vokės vandens kritimą į Nerį, ir nusprendė čia statyti nuosavą, didesnę įmonę. Šiam tikslui tiko švarus ir minkštas Vokės vanduo, o svarbiausia, kad upė kaupia daug energijos.

Jaunimas čia randa vietos ir menams

Sutikome du vaikinus su metaliniu prietaisu griaunančius vieną iš buvusio fabriko sienų. Net mūsų paklausė, ar galime padėti…… Pasirodo, ruošiasi statyti namą, reikia jiems plytų. Atvyko keletas rimtų žvejų, tai nenaudėliai iškart išskuodė

Buvusiųjų tualetų liekanos

Naujausios kartono fabriko dalys sugriuvo greičiausiai…..

Šiuo metu čia veikia 300 kW galios mažoji hidroelektrinė, kurios statybos darbai baigti 2010 metais. Hidroelektrinės galingumas buvo padidintas iki 500 kW, įrengus papildomą 200 kW turbiną. Įrengus papildomą turbiną ir užbaigus hidroelektrinės modernizavimą, šiandien čia yra palankios sąlygos įrengti žuvitakį vertingų lašišinių žuvų migracijai ir nerštui tvenkinio aukštutinėje dalyje bei Vokės upės aukštupyje.

Kita užtvankos pusė

Mūrinės Vokės fabrikas veikė iki 1964 metų

Iki greit

O štai ir puslapio draugo Andrezo (kairėje) ir jo kolegos transportas. Jiems esame dėkingi už šias puikias fotografijas!

Canfranc‘o geležinkelio stotis stovi Huesca provincijoje, visai netoli Ispanijos – Prancuzijos sienos. Tai ne šiaip geležinkelio stotis. Pagal savo įrenginių ir mechanizmų mastus ji užima antrąją vietą Europoje. Nuo pat šio projekto pradžios 1904 metais jai buvo prognozuojama šviesi ateitis. Šiuo metu stotis naudojama tik vietinėms kelionėms Ispanijos pusėje ir tai yra ko gero labiausiai savo resursų neišnaudojanti geležinkelio stotis visame pasaulyje.

Pareiškimai nutiesti geležinkelį per Pirėnus tarp Ispanijos ir Prancūzijos buvo pradėti kelti dar 19 a. viduryje. Tačiau dar pusę amžiaus realių veiksmų nebuvo imtasi dėl politinių nesutarimų tarp šalių ir ekologinės grėsmės gamtai. Tik 1904 metais buvo pradėta judėti teigiama linkme ir viso labo 1907 metais geležinkelio stočiai buvo parinkta tinkama vieta – Canfranc‘as.

Suprojektuota architekto Fernando Ramirez De Dampierre, stotis turėjo įkūnyti puikius tarptautinius santykius ir parodyti Ispanijos  atvirumą Europai. Neveltui atidarymo kalboje 1928 liepos 18, Alfonso XIII sakė – „Pirėnai daugiau nebeegzistuoja“, taip pabrėždamas strateginę Canfranc‘o svarbą. Ir ne be  reikalo. Juk geležinkelio kelyje atsirado  80 tiltų, 24 tuneliai (tarp jų ir garsusis Trans-Pirėnų, kurio ilgis siekia 7875 metrus) ir 4 viadukai. Be viso to buvo iškirsti ir didžiuliai miško plotai.

Deja, jau po kelerių metų tapo aišku, kad geležinkelis nepatenkins pradinių lūkesčių. Bėgant metams reikalai vis blogėjo ir tik Antrojo Pasaulinio karo metais viskas šiek tiek atsigavo. Paskutiniais karo metais geležinkelis buvo uždarytas dėl karo metu padarytos žalos taisymo. Atidarytas jis vėl buvo 1948 metais, tačiau jau be didelio suinteresuotumo.

1970 gegužės 27 įvyko traukinio avarija. Nors įvykio metu niekas nežuvo, tai tapo puikiu pretekstu uždaryti tarptautinę liniją. Nuo tada Canfranc‘e įsigalėjo tik vietiniai reisai.

Po beveik keturių dešimtmečių prasidėjo kalbos apie galimą stoties renovaciją, tačiau lig šiol nėra atsiradę pakankamai investuotojų galinčių išjudinti pastato atgimimą iš pradinio taško.

Laikas šioje geležinkelio stotyje buvo sustojęs ilgam, bet ne amžiams kaip daugelyje kitų apleistų vietų. 2010 – taisiais čia prasidėjo pirmieji rekonstrukcijų darbai.