Aralas nėra tikra jūra. Kaip ir Kaspijos jūrą, taip ir gerokai mažesnį Aralą galima vadinti milžinišku ežeru. Tačiau kitaip nei kitų didelių ežerų, tiek Aralo, tiek ir Kaspijos vanduo yra sūrus. Todėl jie ir vadinami jūromis, nors su vandenynais neturi jokio sąlyčio.

Vidurio Azijoje, Kazachstano ir Uzbekistano teritorijoje, telkšantis Aralas — geriausias pavyzdys, kaip neapgalvota žmogaus veikla gali sunaikinti net jūrą. Aralas sparčiai senka. Senka tokiais tempais, kad blaiviu protu sunku suvokti. Dabar vietoj vienos Aralo jūros jau yra du vandens telkiniai — Mažasis ir Didysis Aralas. Didysis Aralas taip pat beveik pasidalijo į dvi dalis.

Teigiama, kad Arale liko tik 10 proc. ankstesnio vandens kiekio.

Prieš 50 metų Aralo jūra buvo viso regiono maitintoja. Prie jūros gyvenantys žmonės vertėsi žvejyba, ir žuvies pagaudavo ne taip mažai. Aralo jūra traukdavo poilsiautojus, ir prie jos įsikūrusių miestų bei miestelių gyventojų skaičius nuolat didėjo. Aralas turėjo gana didelę įtaką regiono klimatui, kuris dėl šio milžiniško sūraus vandens telkinio (pagal dydį Aralas buvo ketvirtas ežeras pasaulyje) buvo gerokai švelnesnis. O juk jis telkšo beveik dykumoje.

Maždaug iki 1960 m. Aralo jūros lygis buvo pastovus. Pagrindinės Aralo maitintojos — dvi didelės upės — Syrdarja ir Amudarja — milžinišką gėlo vandens kiekį nešdavo į sūrų Aralo ežerą ir palaikydavo pastovų jo vandens lygį. Aralo vandens lygis svyruodavo: pavasarį pakildavo, vasarą nuslūgdavo, tačiau tai buvo natūralūs sezoniniai svyravimai. Taigi Aralas buvo tiek klimato, tiek ten gyvenančių žmonių gerovės garantas.

Visos Aralo nelaimės prasidėjo tada, kai Sovietų Sąjunga, siekusi tapti lydere pasaulinėje medvilnės rinkoje, pradėjo didžiulius regiono pertvarkos darbus. Dar prieš II pasaulinį karą Aralo regione pradėta intensyviai plėtoti žemdirbystė, kurios pagrindinė kryptis — medvilnės auginimas. Laukams drėkinti reikėjo daug vandens, todėl prasidėjo intensyvios irigacijos kanalų statybos. Niekas nesirūpino nei atliekamų darbų kokybe, nei pasekmėmis — Komunistų partija davė nurodymą vykdyti medvilnės išauginimo planą, vadinasi, viską reikia daryti pagal planą. Kreivai, šleivai, bet pagal planą. Vandens niekas nesaugojo, nors tame regione jo pertekliaus niekada nebuvo. Tokiomis sąlygomis buvo tikslinga daryti betoninius, labiau vandenį saugančius, medvilnės laukų drėkinimo kanalus, tačiau tam reikėjo ilgesnio laiko. Laiko, kaip visada Sovietų Sąjungoje, nebuvo: jei partija liepė viską padaryti per penkmetį, tai svarbiausia — padaryti, o kaip — nesvarbu.
Įsivaizduok paprastą kanalą vietovėje, kuri yra beveik dykuma. Lakios vaizduotė nereikia, norint suprasti, kad daug vandens laukų nepasieks ir pakeliui išgaruos arba įsisunks į dirvą.

Kanalų statyba intensyvėjo, laukai buvo laistomi gausiai, į juos buvo nukreipiami labai dideli pagrindinių Aralo maitintojų — Amudarjos ir Syrdarjos upių, vandens kiekiai. Nors medvilnės tame regione buvo išauginama labai daug, tačiau augintojai susidūrė su dar viena problema, kurią pabandysiu trumpai paaiškinti. Kai žemę laisto lietus, jis dirvoje beveik nepalieka druskų, nes lietus yra beveik distiliuotas vanduo. Kai žemė laistoma upių ar ežerų vandeniu, išgaravus vandeniui dirvoje lieka druskų. Po kurio laiko dirva tampa druskinga ir nebetinkama naudoti. Vadinasi, reikėjo ieškoti naujų medvilnės auginimo plotų, taip pat ir ilginti drėkinimo kanalus. Taigi išgaruodavo dar didesnis kanalais tekančio vandens kiekis, dar daugiau jo sugerdavo kanalų dugnas.

Jei anksčiau Syrdarja ir Amudarja į Aralo jūrą kasmet nunešdavo apie 60 km³ vandens, tai pastačius drėkinimo kanalus į Aralą patenkančio vandens kiekis gerokai sumažėjo, nes medvilnės auginimas reikalavo 25–50 km³ vandens per metus. Kai medvilnės laukai nuo upių tolo, o kanalai ilgėjo, vandens poreikis dar didėjo, nes didėjo jo nuostoliai.

Dabar Aralo jūrai jau atitenka tik apie 3 km³ Syrdarjos ir Amudarjos vandens per metus, t. y. 20 kartų mažiau nei jai reikia, o jei metai sausringesni, tai Aralas, galima sakyti, nieko negauna.

Dideli medvilnės laukų vandens poreikiai ir dar didesni vandens praradimai kanaluose ir lėmė Aralo likimą. Iš pradžių Aralo jūra dar „laikėsi“, tačiau nuo 1960 m. pradėjo sparčiai sekti. Taip sparčiai, kad žemėlapius buvo galima perpaišyti kiekvienais metais

1960 m. Aralo jūros plotas buvo 68 000 km². 2003 m. — tik 18 000 km². Taigi per 40 metų Aralas tapo beveik keturis kartus mažesnis. Kai kurie miesteliai, kurie iki 1960 m. buvo ant Aralo jūros kranto, dabar atsidūrė vidury dykumos, nes jūra nuo jų atsitraukė net per 100 km.

Kai Aralas pradėjo sekti, ėmė sparčiai didėti jo druskingumas.
1960 m. Aralo druskingumas buvo tik šiek tiek didesnis už mūsų Baltijos jūros druskingumą ties Lietuvos pakrante. Per 40 metų Aralo druskingumas padidėjo beveik 8 kartus ir tapo dvigubai didesnis už Atlanto vandenyno druskingumą.
Padidėjus druskingumui išnyko beveik visos Aralo jūroje gyvenančios žuvys. Liko tik plekšnės, kurios gali gyventi ir labai sūriame vandenyje.

Pasikeitė ir klimatas — jis pasidarė labiau kontinentinis. Vasaros tapo trumpesnės, sausesnės ir karštesnės, o žiemos ilgesnės ir šaltesnės.

Didysis (pietų) Aralas jau laikomas mirusiu ir beviltišku. Jam reikia apie 20 km³ vandens per metus, tačiau tokio vandens kiekio nėra iš kur paimti. Amudarja negali maitinti Didžiojo Aralo, t. y. pietinės dalies, nes tiek Uzbekistanas, tiek Turkmėnistanas, kurių teritorijomis teka ši upė, ir toliau naudoja didelius jos vandens kiekius. Afganistanas, kurio siena teka Amudarja, taip pat turi ambicijų pasiimti daugiau vandens laukams drėkinti.
Senkant Didžiajam Aralui ir dėl to didėjant jo druskingumui, net plekšnių greitai neliks, o vienintelis Didžiojo Aralo gyventojas bus sūriavandenė krevetė Artemia salina. Ji gyvens tol, kol bus vandens.
Kai kurie šaltiniai nurodo, kad Didžiajam Aralui gyventi liko tik 15 metų.

Pastačius abi Aralo dalis atskyrusią užtvanką, Mažajame Arale padaugėjo vandens, jis mažiau druskingas, padaugėjo žuvų. Užtvankoje įrengti šliuzai, kuriuos atidarius vandens perteklių iš Mažojo Aralo galima išleisti į Didįjį. Atsirado net viltis, kad Aralo (Aralsko) miestas vėl taps pajūrio miestu ir uostu. 2005 m. Aralo miestą nuo jūros kranto skyrė beveik 100 km. Pastačius užtvanką atstumas sumažėjo iki 25 km. Tikimasi, kad kitais metais Aralo jūrą nuo Aralo miesto skirs tik 6 km.

Nors jūros „palaikai“ yra ganėtinai nuošalūs, pasiekiami visą dieną važiuojant per dykumą, tačiau jei tik turėtumėte galimybę būtinai juos aplankykite, nes greitai gali būti jau per vėlu…