
Tai 8.000 gyventojų iki Černobylio avarijos turėjusi kaimo tipo gyvenvietėje. Rudenį, nukritus lapams, už tankių šakų pynės matyti prie pat kelio esantys apleisti nameliai, tačiau vasarą, sužaliavus augalijai, buvęs kaimelis tampa visiškai nematomas ir pateisina savo vardą (Zalesje, – rus. Užmiškė), jį užmaskuoja žaluma. Kelis kilometrus besidriekiančiame kaime medžiai pamažu ima viršų prieš architektūrą: pagrindinė Lenino gatvė tapusi sunkiai praeinamu brūzgynu, o jauni medeliai stiebiasi apleistų namų kambariuose ir ant stogų.
Po avarijos pareigūnai nusprendė nelaidoti Zalesjės kaimo, tad dabar čia galima palandžioti po griūvančius namelius, apžiūrėti žmonių paliktus daiktus. Kai kuriuos kitus kaimelius buvo nutarta užkasti. Simboliška, kad tarp palaidotųjų gyvenviečių atsidūrė ir Kopačiai (kopat, – rus. kasti). Apie kadaise čia stovėjusius namus mena šalia kelio matomi kauburėliai bei ant jų pastatyti ženklai su radiacijos simboliu. Praėjus keletui metų nuo ČAE nelaimės, valdžia nutarė nugriauti ir po žeme užkasti labiausiai radiacija užkrėstus medinius pastatus.











Autobuso stotelė. Tikriausiai čia jau daugiau niekada nebestos autobusai.


“Autobuso stotelė. Tikriausiai čia jau daugiau niekada nebestos autobusai.” Graudi tiesa ;( Beje labai įdomus puslapis vakar tik pamačiau, dabar nuolat čia lankysiuosi
paskutinis sakinys patiko…:)