Rusijos Šiaurinė pakrantė yra didžiulė teritorija, užimanti keletą tūkstančių kvadratinių kilometrų. Visa ši Rusijos dalis yra Poliariniame Rate. Ilgos poliarinės žiemos metu šioje teritorijoje nėra jokios šviesos ženklų. Diena keičia dieną, tačiau saulė nepateka virš horizonto. 100 dienų per metus viešpatauja naktis.
Tačiau anapus Šiaurinės pakrantės, kitados buvo trumpas krovininių laivų kelias, kuriuo laivai plaukė iš Rytinės į Vakarinę Rusijos dalį. Dabar plaukti tokiu maršrutu nėra sunku, turint omeny, naudojamą palydovinę navigacijos įrangą, tačiau Sovietų eros laikais tokių įrenginių nebuvo.
Taigi, Sovietų Sąjungos Komunistų partija nusprendė pastatyti švyturių grandinę, kuri turėjo padėti laivams rasti kelią tamsiomis poliarinėmis naktimis. Švyturiai turėjo nereikalauti jokios žmogaus priežiūros, nes šios milžiniškos teritorijos buvo visiškai negyvenamos. Ilgai buvo diskutuojama ir sprendžiama, kaip švyturius priversti veikti metų metus, be jokios priežiūros ir jokio išorinio elektros šaltinio. Sovietų inžinieriai nusprendė šiuos švyturius aprūpinti atomine energija. Taigi, buvo pagaminti ir nugabenti į švyturius maži, lengvasvoriai atominiai reaktoriai. Metų metus jie galėjo veikti nepriklausomu rėžimu ir nereikalavo jokios žmogaus priežiūros. Tokioje situacijoje tai buvo ypač parankus sprendimas. Švyturiai turėjo nesudėtingas kompiuterines sistemas, kurios žinodavo esamą metų laiką ir dienos trukmę. Naudodami šią informaciją, reikalui esant, švyturiai patys įsijungdavo ir ryškiai šviesdami rodydavo kelią, pro šalį plaukiantiems laivams.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo šie atominiai švyturiai dar keletą metų veikė, tačiau vėliau juos išrinko įsigudrinę metalo vagys. Jiems nerūpėjo, o gal būt jie nesuprato užrašo „Radiacijos pavojus“. Vagys, ignoruodami tokius įspėjimus viską laužė ir parduodavo metalo supirkėjams. Žmonės įsilaužė net į pačius reaktorius, kuriuose buvo ypač didelis radiacijos kiekis.
Jūsų dėmesiui nuotraukos, iš kelionės į keletą tokių švyturių, kurie yra arčiausiai gyvenamų Rusijos Rytų teritorijų. Šiuo metu visur, aplink švyturius pristatyta ženklų perspėjančių apie radioaktyvumą, tačiau jie nesulaiko nuo apleistos egzotikos mėgėjų apsilankymų.
Ačiū už idomią informaciją.
Toks jausmas, kad čia kažkas gyveno…
Gal ir gyveno kol viskas buvo įrenginėjima, o poto viską paliko ir mini branduolinei rektoriai atlikinėjo savo darbą.
Tualetas, radijatoriai, užrašai, stalai, lovos… Tikrai kažkas gyveno. Ir ne mažą laiką.
Juos aplankydavo profilaktiškai, dėl nepalankių oro salygų – “viešnagė” kartais užtrukdavo.
Jeigu aplinkui nieko nebuvo, ir šiaip jis pastatyas nebuvo labai patogioj vagiams vietoje, kaip sugebėjo išvogt ten jie viską? :/
Įdomiai čia ir kažkas visiškai nežinoto
Dėkui!
Teko girdėti apie šiuos švyturius. Bet pagrindinė problema ir dalykas, kuris man nepatinka visame šitame, tai, jog visur aplinkui skleidžiama radiacija ar kaip kitaip stipriai kenkiama mūsų organizmams. Ar negalima baigti teršti žmogaus “kūno”, gyventi sveikai, be baimės apsikrėsti įvairiausiomis ligomis. Visa tai verčia susimąstyti…